Virdžinijos Satir šeimos rekonstrukcijos metodo taikymo galimybės socialiniame darbe su nedarniomis šeimomis

Socialinis darbuotojas dažnai stokoja laiko pažinti šeimą, užmegzti bendradarbiavimo ryšį su jos nariais, o nedarnios šeimos gaunančios socialinę paramą nėra pakankamai motyvuotos keistis ir savarankiškai spręsti problemas. Esant tokioms aplinkybėms, socialinis darbuotojas turi būti susipažinęs su tam tikrais metodais ir bendraudamas bei bendradarbiaudamas su nedarnia šeima galėtų juos taikyti. Vienas tokių metodų – V. Satir šeimos rekonstrukcijos metodas. Virdžinija Satir, kurdama komunikacinę šeimos teoriją, laikosi sisteminio principo, jog asmenybė auga šeimoje, kurioje perima tam tikras bendravimo ir elgesio taisykles bei normas, reagavimo į konfliktines situacijas būdus. Taip pat pabrėžiama, jog galimybė keistis yra esminis ypatumas, nes asmenybė gali keistis, rasti prasmę, turėti daugelį pasirinkimų. Remdamiesi Virdžinijos Satir šeimos rekonstrukcijos metodu, socialiniai darbuotojai galėtų pagerinti tarpasmeninius santykius tarp šeimos narių iš nedarnių šeimų.

Šeimos santykiai su aplinka yra šeimos narių savęs vertinimo, jų tarpusavio bendravimo ir komunikacijos tipo, šeimoje priimtų taisyklių apraiška. Todėl skiriamos:

  1. Uždaros (nedarnios, blogai funkcionuojančios) šeimos;
  2. Atviros (darnios, harmoningos ) šeimos.

Disfunkcinėse šeimose sprendžiant problemas būtina keisti bendravimo, komunikavimo stilių, išbandant naujas formas. Bandyti atpažinti neįsisąmonintus slaptus pranešimus, skatinant juos aptarti.

Žemai save vertinantis asmuo patiria intensyvų nerimą ir nepasitiki savimi:
a. Šio asmens savęs vertinimas labai priklauso nuo to, ką, jo manymu, kiti mano apie jį
b. Dėl to atsirandanti priklausomybe žaloja jo autonomiškumą ir individualumą.
c. Žemą savęs vertinimą jis slepia nuo aplinkiniu, ypač kai nori padaryti įspūdį.
d. Asmens žemo savęs vertinimo pagrindai formuojasi iš vaikystes patyrimo.
e. Jis nėra iš tikrųjų atsiskyręs nuo savo tėvų, kitaip tariant, nėra pasiekęs lygiaverčių santykių su jais.

Jei žmonės nesijaučia tapatūs patys sau, tai jų tarpusavio santykiai tampa panašūs į jėgos žaidimus arba į laimėjimus ir pralaimėjimus, kurie taip ir nepalieka jiems jokios galimybės užmegzti gerų tarpusavio santykių. Tam reikia jėgos: jis turėjo drąsos įrodyti savo tiesą, išreikšti savo poziciją, rizikuoti. Daugelis žmonių bijo jėgos, kadangi ji jiems reiškia vien prievartą, nors tai reikėtų suprasti kaip energiją, galinčia panaudoti konstruktyviai. Jėgos reikia ir tam, kad užmegztume kontaktą su kitu asmeniu. Daugelis žmonių to norėtų, tačiau jie nežengia šio žingsnio ir nori, kad už jų kontaktus atsakomybę prisiimtų kiti. Turime du pasirinkimus – pirmuoju atveju atsakomybę už savo jėgos panaudojimą mes užkrauname kitiems žmonėms, o antruoju – už viską atsakome patys. Užmegzti realų kontaktą – tai prisiimti atsakomybę už visa, kas kyla iš mūsų. Jeigu aš tikiu ar elgiuosi taip, tarsi kitas asmuo būtų atsakingas už mane, tai atiduodu savo jėgas į jo rankas. Teiginyje „Tu suteikei man galimybę gyventi“ atspindimas toks pat savo jėgos atidavimas kaip ir teiginyje „Tu atsakai už tą, kad aš mirsiu“, tai sako: „Savo jėgas atiduodu tau“. Šiuo atveju vienas asmuo taps iškeltas, o kitas – pažemintas, ir tarp jų jokio konstruktyvaus bendravimo nebus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s