Savivertė

Savivertės pajautimas yra mūsų būties esmė ir laisvės pagrindas. Esama tam tikrų savivertės bei bendravimo puoselėjimo būdų. Labai svarbu suprasti, jog norėdami ugdyti savivertę neprivalome užsiauginti sau dar vienos kojos, nereikia pakeisti rasės ir lyties, nebūtinas milijonas dolerių, nei nugyventų metų skaičiaus ar kitų tėvų. Tereikia pakeisti savo požiūrius ir išmokti kitokios elgsenos. Reikia artimiau susipažinti su dar nepažintais savo asmenybės aspektais, suprasti juos ir kuo įvairiau jais pasiremti. Šis procesas susideda iš 5 laisvių:

  1. Laisvė matyti ir girdėti tai, kas yra (vietoj to, kas turėtų būti, buvo ar bus);
  2. Laisvė pasakyti, ką jauti ir galvoji (vietoj to, ką turėtum jausti ir galvoti);
  3. Laisvė jausti tai, ką jauti (vietoj to, ką jausti privalėtum);
  4. Laisvė prašyti to, ko nori (nelaukiant, kaip dažnai įprasta, leidimo);
  5. Laisvė rizikuoti (užuot pasirinkus saugumą, “nesiūbuoti valties“).

         Pasikeisti – tai pirmiausiai sąžiningai elgtis su savo jausmais. Bendravimo ir kontakto užmezgimo pagrindas – emocinis atvirumas. Emocinio atvirumo būsena vadinama tapatumu. Daug žmonių emocinę apgaulę priimą kaip būtiną savasties dalį. Tapatumo jausmas skatina rizikuoti. Nes reikia tam tikrų pokyčių, kad įvyktų pasikeitimai. Kalbant apie pasikeitimus, reikia atsakyti į 4 klausimus:

  • Ką aš galvoju apie save? (savivertė);
  • Kaip aš pateikiu save kitiems? (komunikacija);
  • Kaip aš reaguoju į savo jausmus?
  • Ar jie priklauso man, ar aš juos perkeliu į aplinkinius?

Galbūt elgiuosi ne taip, kaip jaučiu, arba išgyvenu tai, ko iš tikrųjų manyje nėra? Kaip aš reaguoju į visa, kad nauja ir nepažįstama?

Kiekvienas pasikeitimas neišvengiamai veikia visus asmenybės aspektus. Tai reiškia, kad galime pradėti keisti bet kurį iš jų: komunikaciją, savivertę, riziką, taisykles. Jei žmonės nesijaučia tapatūs patys sau, tai jų tarpusavio santykiai tampa panašūs į jėgos žaidimus arba į laimėjimus ir pralaimėjimus, kurie taip ir nepalieka jiems jokios galimybės užmegzti gerų tarpusavio santykių. Tam reikia jėgos: jis turėjo drąsos įrodyti savo tiesą, išreikšti savo poziciją, rizikuoti. Daugelis žmonių bijo jėgos, kadangi ji jiems reiškia vien prievartą, nors tai reikėtų suprasti kaip energiją, galinčia panaudoti konstruktyviai.

Jėgos reikia ir tam, kad užmegztume kontaktą su kitu asmeniu. Daugelis žmonių to norėtų, tačiau jie nežengia šio žingsnio ir nori, kad už jų kontaktus atsakomybę prisiimtų kiti. Turime du pasirinkimus – pirmuoju atveju atsakomybę už savo jėgos panaudojimą mes užkrauname kitiems žmonėms, o antruoju – už viską atsakome patys. Užmegzti realų kontaktą – tai prisiimti atsakomybę už visa, kas kyla iš mūsų. Jeigu aš tikiu ar elgiuosi taip, tarsi kitas asmuo būtų atsakingas už mane, tai atiduodu savo jėgas į jo rankas. Teiginyje „Tu suteikei man galimybę gyventi“ atsispindi toks pat savo jėgos atidavimas kaip ir teiginyje „Tu atsakai už tai, kad aš mirsiu“. Šiuo atveju vienas asmuo taps iškeltas, o kitas – pažemintas, ir tarp jų jokio konstruktyvaus bendravimo nebus. Žmonės, turintys prastą nuomonę apie save ir iki galo neišmokę pasinaudoti 5 savo laisvėmis, bendrauja ketveriopai (šie elgesio modeliai riboja individualius asmens resursus bei kūrybines galimybes, jie kelia grėsmę svajonėms ir sustiprina baimės bei priklausomybės pojūčius).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s