VIRGINIA SATIR “ŠEIMOS PSICHOTERAPIJA“

Virdžinija Satir – visam pasauliui žinoma psichoterapeutė. Mus, Lietuvos psichologus, sieja su ja daugiau negu bendri interesai. 1988 m. geguže suteikė mums retą progą susipažinti su šiuo nuostabiu žmogumi ir jos psichoterapijos sistema. Jos paskaitos ir praktiniai užsiėmimai suteikė mums energijos, formavo naują požiūrį į šeimą ir teikė vilties, kad netolimoje ateityje išsamiau susipažinsime su V. Satir darbo paslaptimis. Deja, jos netikėta mirtis netrukus nutraukė beužsimezganti bendradarbiavimą. Tačiau V. Satir liko savo knygose, mokiniuose, dėkingų pacientų širdyse, mūsų neišdildomuose įspūdžiuose.

Šeimyninė psichoterapija pradėjo formuotis Jungtinėse Amerikos Valstijose penktame dešimtmetyje kaip savotiška priešprieša įsigalėjusioms psichoterapijoje teorijoms, kurios ieškojo individo psichinių problemų priežasčių jame pačiame, jo pasąmonės kloduose užsifiksavusiuose ankstyvosios vaikystės prisiminimuose. Vis daugiau psichoterapeutų, tarp jų ir bazinio psichoanalitinio išsimokslinimo, ima kreipti dėmesį į tai, kad žmogaus elgesys, jausmai susiję su esamais tarpasmeniniais santykiais, jų subjektyvia interpretacija, atliekamu vaidmeniu šeimoje ir pan. T. y. asmenį imama suprasti ne kaip autonomišką  monadą, bet kaip tarpasmeninių santykių sistemos sudedamąją dalį. Šeimos sistema – tai daugiau negu atskirų ją sudarančių asmenų suma, ji sudaro naują kokybę. Anksčiau atskiro žmogaus psichinė problema buvo nagrinėjama izoliuotai, o dabar pamažu asmens sutrikimus, simptomus imama suvokti kaip atliekančius šeimoje tam tikrą funkciją. Remiantis tokiomis teorinėmis pozicijomis, praktiškai padėti žmogui galima keičiant jo tarpasmeninę situaciją,  jo santykius šeimoje. Vienas iš šeimos terapijos pradininkų K. Akermanas (N. W. Ackerman) rašo: „Šeimos terapijos tikslas yra ne tik pašalinti simptomus, ar „pritaikyti“ asmenybę prie aplinkos, bet žymiai daugiau – sukurti naują gyvenimo būdą“.

  1. Satir seniai suprato, kad asmens problemos gludi jo bendravimo būde, šeimoje susiklosčiusiuose santykiuose. Ji viena iš pirmųjų JAV organizavo Šeimos dinamikos mokymo kursus 1955-1958 m. Ilinoiso valstijos psichiatrijos institute Čikagoje bei šeimos terapijos kursus Psichikos tyrimo institute Alto Palo. Šiuo metu V. Satir Šeimos terapijos metodai, jos knygų, Avantos (Avanta Network, anksčiau Humana Network) draugijos aktyvios veiklos, autorės aktyvumo dėka yra labai populiarūs visame pasaulyje. Šioje jžangoje paminėsime tik kai kuriuos jos psichoterapijos aspektus, o smalsesniam skaitytojui pateikiame V. Satir knygų bibliografija.
  2. Satir yra humanistinės psichologijos atstovė. Šiai krypčiai būdingas tikėjimas žmogaus psichinėmis galiomis, jo sugebėjimu keisti save, tobulėti. V. Satir Šeimos terapija remiasi trimis humanistiniais principais
  3. Kiekvienas individas siekia išlikimo, tobulėjimo, suartėjimo su kitais. Bet koks individo elgesys yra šių tikslų siekimas.
  4. Tai, ką visuomenė vadina liga, beprotybe, kvailumu ar blogu elgesiu, iš tikrųjų yra asmenybės pagalbos Šauksmas, nelaimės signalas.
  5. Žmones riboja tik žinios, savęs supratimo lygis, sugebėjimas „išbandyti“ save bendraujant su kitais. Žmogus nėra savo jausmų belaisvis; mintis ir jausmas tarpusavyje glaudžiai susiję.

Norėdamas išsilaisvinti, žmogus gali panaudoti kognityvinj jausmo komponentą. Asmuo turi galimybę sužinoti, išmokti tai, ko nežinojo ar nemokėjo, ir pakeisti savo neadekvatų aplinkos ar kitų žmonių vertinimu, interpretaciją.

Nors kiekvienos šeimos gyvenimas yra savitas, kaip ir ją sudarantys individai, autores nuomone, yra keletas bendrų dalykų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį ir kuriais remiantis galima padėti atskiram individui ir visai šeimai. Ji rašo, kad nesvarbu, kokia problema atvedė šeimą į jos kabinetą – žmonos bambėjimas ar vyro neištikimybė, delikventiškas sūnus ar duktė  šizofrenikė, – ji netrukus pastebi, kad jiems reikalingas tas pats vaistas, kuris galėtų sumažinti šeimos skausmą, kažkuriuo būdu pakeistų toliau išvardintus keturis faktorius. Tai: a) individo savęs vertinimas (savigarba), b) komunikacijos, bendravimo ypatybes, e) šeimoje susiklosčiusios taisykles, kurios pamažu sudaro šeimos sistemą, d) šeimos narių bendravimas su kitais asmenimis, visuomene.

  1. Satir pabrėžia savęs vertinimo (savigarbos) reikšmę asmenybės elgesiui, emocinei būsenai. Žemas savęs vertinimas sąlygoja nefunkcionalią komunikaciją, žemą toleranciją kitų žmonių skirtybėms, uždarumą savo ir kitų tikriesiems jausmams ir kt. Tačiau kiekviena asmenybe potencialiai jaučia savąją vertę, nors galbūt konkretus žmogus dar nepažįsta šitos savojo AŠ dalies. Terapijos metu V. Satir modeliuoja šiltus, saugius; nuoširdžius santykius, pabrėžia kiekvieno žmogaus unikalumą ir prigimtinę vertę, išskiria ir įvardina asmenybės privalumus, akcentuoja psichoterapijos laimėjimus. Šiais ir kitais būdais. padedama asmenybei susigrąžinti vertes jausmą, atsikratyti baimes ir suvokti save bei kitus tokiais, kokie jie yra, nuspręsti ir prisiimti atsakomybę už sprendimus.

Neadekvati, nefunkcionali komunikacija – svarbiausias V. Satir terapijos objektas. Komunikuodami turime sugebėti perduoti kitiems, kas vyksta. mumyse: a) ką esame išmokę, ką, mūsų manymu, žinome; b) ko tikimės iš kitų; c) kaip interpretuojame kitų veiksmus; d) koks elgesys mums patinka, o koks ne; e) kokie mūsų siekiai; f) kaip suvokiame kitus.

Nefunkcionaliai bendraujantis asmuo nesugeba perteikti kitam, kas vyksta jo viduje ir nesugeba išsiaiškinti, ką mano ir jaučia kitas. Taip gali būti ir dėl ribotos funkcionalaus bendravimo patirties, ir dėl savotiškų kognityvinių klaidų: žmogus nesuvokia, kad žodžiai yra tik abstrakcijos, ir pasinaudodamas jais pernelyg plačiai apibendrina. V. Satir, panašiai kaip ir kognityvinės terapijos atstovai, išskiria keletą būdingų realybės iškraipymo atvejų; a) iš vieno įvykio gyvenime daroma išvada apie kitus (pvz., „viskas baigiasi blogai“, „niekas manęs nemyli“), b) kiti žmonės jaučia ir mano taip, kaip aš (pvz., „be abejo, jam tai nepatiks!“); c) mano suvokimas, vertinimai yra teisingi, galutiniai; d) suvokimas, vertinimas nesikeičia (pvz., „aš visad buvau toks“); e) yra tik dvi įmanomos suvokimo, vertinimo galimybes, todėl mąstoma dichotomijomis „juoda-balta“ (pvz., „ji arba myli mane, arba ne“); f) kitiems žmonėms priskiriami bruožai yra jų dalis (pvz., ,,ji yra priešiška“); g) kitų mintis, jausmus galima skaityti („aš žinau, ką jis mano“); h) kiti gali suvokti, ką aš manau.

Nefunkcionali komunikacija šeimoje — tai barjeras, kuris neleidžia partneriams suprasti vienas kitą net tada, kai jie to nori. Todėl V. Satir terapijoje daug dėmesio skiriama bendravimo mokymui, komunikacijos modeliavimui. Tuo tikslu užsiiminėjama ir specialiais pratimais, žaidimais.

Šeimos nariai elgiasi pagal tam tikras elgesio taisykles, kurių sąveika suformuoja šeimos sistemą. V. Satir nurodo keturias taisytinas tarpasmeninio elgesio šeimoje taisykles:

  1. Asmuo visad sutinka su kitais, nepriklausomai nuo to, ką jis jaučia (atgailautojo pozicija),
  2. Asmuo nesutinka su kitais, kaltina juos (kaltintojo pozicija).
  3. Asmuo tarsi eliminuoja ir save, ir kitus, stengiasi viską paaiškinti protu ( „superracionali“ pozicija).
  4. Asmuo ignoruoja ir save, ir kitą asmenį, ir kontekstą — tarsi jam viskas būtų nesvarbu, nereikšminga (irelevantiška pozicija).
  5. Penktas, pageidautinas elgesio būdas yra sąveika, kurioje visi partneriai bendrauja atvirai, aiškiai ir suteikia galimybę taip elgtis kitiems. Šiuo atveju atsižvelgiama j visus komponentus: save, kitą asmenį, kontekstą.
  6. Satir sukūrė ne tik savitą šeimos psichoterapijos sampratą, bet ir praktinio darbo metodus. Ji plačiai psichoterapijoje taiko „Šeimos sistemų žaidimus“, kurie padeda psichoterapeuto kabinete atkurti šeimos narių sąveiką. Tarkime, Šeimoje tėvas yra linkęs kaltinti motiną, ši linkusi atgailauti, o vaikas tokiais atvejais pradeda elgtis irelevantiškai. Atkurtas sąveikos paternas padeda šeimos nariams akivaizdžiai pamatyti, kas vyksta šeimoje, skatina pabandyti elgtis kitaip. Keičiant šeimos narių vaidmenis, galima sudaryti partneriui galimybę pajausti, kaip jaučiasi šeimoje kitas ir pan. Atkurdama tipišką sąveiką šeimoje, V. Satir prašo parodyti savo santykį, pozą, gestais, padėtimi erdvėje, taip sukurdama vaizdžią šeimos santykių skulptūrą. Ji atlieka ir terapijos, ir savitos mnemo- technikos vaidmenį. Prisiminęs ją, asmuo kasdieniniame gyvenime lengviau suvokia, ką ir kaip jam reikia koreguoti.

Kita priemonė — „komunikaciniai žaidimai“. V.Satir mano, kad yra tokių bendravimo situacijų, kuriose labai sunku arba net neįmanoma pateikti iškreiptą, klaidinančią informaciją. Pavyzdžiui, kada tarp dviejų žmonių yra taktilinis ir akių kontaktas, kai akys viename lygyje. Todėl autorė modeliuoja situacijas, kuriose parodoma šių ir kitų faktorių svarba. Pati V. Satir psichoterapijos metu stengiasi palaikyti su klientu taktilinj kontaktą, kuris, jos manymu, gali raminti, drąsinti ar suteikti energijos. Taktilinis kontaktas jai taip pat yra diagnostinė priemonė, padedanti pajausti kliento „kūno kalbą“, suprasti jo būseną.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s